Technologijų versle standartas jau yra nulis žmonių procese. Ne vienas, ne du – nulis. Taip savo pranešime sako Ilja Laurs, ir iš karto priduria, kad tai dar nerealizuota, bet tai jau siekis, su kuriuo jis susiduria kasdieniame darbe.
Ironija, kurios niekas neprognozavo
Visi manė, kad automatizacija pirmiausia nušluos fizinį darbą. Kad robotai ateis į fabrikus ir sandėlius, o kūrybinės ir protinės profesijos dar kvėpuos laisviau.
Išėjo priešingai. Santechnikai ir statybininkai dabar gyvena auksinį laikotarpį – daugiau darbo ir didesni atlyginimai. O programuotojai, kurie dar prieš kelerius metus buvo dievai, praranda darbą masiškai. Facebook atleidžia trisdešimt tūkstančių, Google – dar tiek. Ir kiekviena tokia žinia dalijama kartu su akcijų šuoliu, nes darbuotojų atleidimas nebeskaitomas kaip silpnumo ženklas. Jis skaitomas kaip pelno eilutės padidėjimas.
Lietuvai tai ypač skaudu. Šalis kažkada pozicionavosi kaip IT valstybė, nacionalinėje strategijoje gerovė buvo siejama būtent su šiuo sektoriumi.
Tiems, kurie lieka, lūkestis pakeltas maždaug septynis kartus. Atlygis per tą patį laiką paaugo apie penkiasdešimt procentų. Penkių minučių užklausa ChatGPT nebetenkina kaip ataskaita už visos dienos darbą.
Kova, kuri tęsiasi kelis tūkstančius metų, pasiekė lūžio tašką
Visa žmonijos istorija, jei pažiūrėsi iš tolo, yra vienos įtampos istorija. Kapitalas prieš darbą. Nuo Spartako iki Markso, nuo dvarininko ir valstiečio iki profsąjungų ir streikų. Kapitalas visada norėjo paimti daugiau, darbas visada priešinosi. Bet abu vienas be kito neišsiversdavo.
Pirmą kartą per visą tą laiką kapitalas gali pasakyti kitaip. Turime duomenų centrus, turime dirbtinio intelekto modelius, turime robotiką – ir teoriškai galime apsieiti be žmogaus darbo.
Ilja pabrėžia, kad tai kol kas hipotetinis scenarijus. Bet pinigai jau juda ta kryptimi. Meta ir Google investuoja virš trilijono dolerių į AI infrastruktūrą: nuo branduolinės sintezės energetikos iki duomenų centrų kosmose, kur energija pigesnė, o reguliavimo dar nėra.
Įrankius turi visi. Skiriasi tik greitis
Čia Ilja daro posūkį, kuris keičia visą pokalbio toną. Technologijos šiandien prieinamos vienodai – ir Niujorke, ir Druskininkuose. Starlink apima planetą fiziškai, dvylika tūkstančių palydovų sukasi virš galvos, o naujausi AI modeliai atsidaro vienodai bet kam.
Vadinasi, laimi ne galingiausias. Ne turtingiausias. Ir net ne protingiausias. Laimi greičiausias.
Tai aukso karštligė, kurioje kasyklos atviros visiems. Klausimas tik, kas spėja pirmas. Iš kibernetinio saugumo srities Ilja pasiskolina palyginimą: nereikia turėti didžiausios spynos, užtenka turėti didesnę nei kaimynas.
Kodėl dirbtinis intelektas atsako vidutiniškai
Yra dar vienas dalykas, kurio beveik niekas nedaro, nors visi naudojasi tais pačiais įrankiais.
Naudotis dirbtiniu intelektu moka beveik visi. Dirbti su duomenimis – Iljos vertinimu, apie penki procentai. Tas atotrūkis ir paaiškina, kodėl vieni iš to paties modelio gauna konkretų atsakymą, o kiti – vidurkį apie nieką.
Modelis niekada neprisipažins nežinantis. Neturėdamas duomenų jis tiesiog atsakys vidutiniškai, o žmogus net neįtars, kad atsakymo kokybė prasta.
Tas pats galioja ir valstybėms. Kinija turi duomenis – kameras kiekviename kampe, mediciną, elgseną, viską vienu mygtuku. Europa turi GDPR, sutikimo mygtukus ir po atskirą duomenų rinkinuką kiekvienoje šalyje. Amerikoje Google neseniai sumokėjo dešimt milijonų dolerių už bankrutavusios oro linijos Spirit darbuotojų ir klientų susirašinėjimų archyvą. Europoje toks sandoris būtų neįmanomas iš principo.
Kodėl siaurų specialistų era baigėsi ir kas juos pakeičia. Kodėl fokusas ir flow būsena nustojo būti vertybe. Ką rodo statistika, pagal kurią septyniasdešimt–aštuoniasdešimt procentų žmonių nekenčia savo darbo, ir ką tai reiškia ginant senąjį modelį. Kodėl norvegai nedirbdami galėtų turėti dvigubai daugiau nei lietuviai dirbdami. Ir kodėl Europa negali vienu metu būti greita, pažangi ir žalia… Apie tai ir dar daugiau – žiūrėkite naujausiame Ilja Laurs pranešime.
